Roko operos „Turaidos Rožė“ siužetas paremtas gražia XVII amžiaus legenda.

Ši istorija gimė krašte, kuriame gyveno lyviai,
vaizdinguose poezijos, muzikos ir elfų pripildytuose kampeliuose.
Viduramžiais, kai garbė ir orumas buvo labai svarbūs,
ir kai legendos gimdavo šimtmečiams...

1601 metų pavasarį švedų kariuomenė užėmė Turaidos pilį. Po mūšio, tarp žuvusiųjų, vietinis raštininkas Greifas rado išgyvenusią mažą mergaitę. Jis pasižadėjo užauginti našlaitę ir pavadino ją Maja.

Bėgo metai, ir Maja tapo tokia graži ir švelni mergina, kad žmonės praminė ją Turaidos Rože. Jos sužadėtinis, sodininkas Viktoras Heilis, gyveno Siguldos pilyje. Vakare jie slapta susitikdavo Gutmano oloje. Tačiau lenkų dezertyras „mėlyno kraujo“ Adomas Jakubovskis, vienas iš Turaidos pilies legionierių, įsiliepsnojo aistra Majai. Jis, tariamai Viktoro vardu, parašė Majai laišką, kviesdamas ją ateiti į Gutmano olą valanda anksčiau nei suplanuotas susitikimas su Viktoru.

Atvykusi į susitikimo vietą, Maja suprato, kad buvo apgauta. Kai Jakubovskis mėgino ją išniekinti, ji pasirinko mirtį meilės vardu. Su savimi ji turėjo stebuklingą raudoną šaliką, kurį jai padovanojo Viktoras. Maja pasakė Jakubovskiui, kad šis šalikas gali apsaugoti nuo kalavijo smūgių, ir liepė jam išbandyti stebuklingąją šaliko galią. Jakubovskis pakėlė kalaviją ir, smūgiui sudavus, mirtinai sužeidė Mają, kuri krito ant žemės. Supratęs, ką padarė, ir bijodamas atpildo, Jakubovskis įsmeigė durklą sau į širdį.

Atėjęs į olą susitikti su Maja, Viktoras pamatė ją mirštančią. Ji paprašė jo neieškoti kaltų, o nunešti ją prie Amžinosios meilės akmens, kad galėtų amžiams perduoti savo jausmus Viktorui, sušukdama: „Meilė yra stipresnė už mirtį!“ Majos kūnas ištirpo Akmenyje, virsdamas raudona rože, o jos siela pakilo į dangų baltosios balandės pavidalu. Neutildomas skausmo, Viktoras įsikūrė netoliese esančioje mažoje oloje, kur paseno. Vakarais praeiviai mato jo siluetą, palinkusį prie Akmens, o įsimylėjėlių poros kiekvieną penktadienį ant akmens randa didelę raudoną Rožę.